Šį rytą nubudusi įsijungiau žiūrėti filmą “Šindlerio sąrašas”, įpusėjusi sustojau. Susimąsčiau. Kur galiu nukreipti savo energiją, kad išties ji pasitarnautų, sukurtų vertę, įkvėptų, padėtų tiems, kam labiausiai tos pagalbos reikia. Ir visgi guliu, ir mąstau, o ne veikiu. O gal vien mintys apie tai ir jų brandinimas yra veiksmas?
Pasidariau kavos, atsisėdau balkone ir žvelgiu į tolį. Į kiemą, į žmones juose. Rankos atsivertė dienoraštį, vartau jo elektroninius puslapius ir užklystu į prieš du metus rašytą laišką savo Mylimam žmogui, kurio taip ir neišsiunčiau tada. Noriu juo pasidalinti, nes šis laiškas rašytas jam tuo metu, atrodo, kad skirtas man dabar. Pati sau rašiau laišką, tik tuomet nukreipiau jį į savo mylimą žmogų, nes jis man veidrodžiavo manyje užspaustas energijas. O štai dabar jos jau kuris laikas tai lengvesne forma pasireiškia ir manyje. Koks įdomus tas gyvenimas. Visi esame vienas kito atspindžiai. Visi vienas dėl kito tam, kad save pamatytume kitame. "2021.02.20 Mielasis, visa savo širdimi Tave myliu, esu dėkinga Tau už viską, amžinai būsiu dėkinga, tik atėjo laikas apsispręsti. Suprasiu Tave visaip, kaip tik nuspręsi elgtis - tai tavo evoliucijos keliai, ne mano. Tai tavo gyvenimas, ne mano. Tačiau man per sunku stovėti vietoje ir būti toje aplinkoje. Man per sunku vilkti tas programas, kai visomis jėgomis stengiuosi iš to ištrūkti. Gal tiesiog reikia laiko atsiriboti, pajusti, ar tikrai viskas yra taip, kaip yra, gal tiesiog reikia patirti kitaip, kaip gali būti. Bet tiesiog nebegaliu gyventi ir stebėti tą degradacija ir bevalį žmogų, kuris negali pasakyti toms energijoms NE, toms priklausomybėms, savęs akivaizdų žudimą. Nesu aš tokia kantri, kaip tu, man tai atrodo beprasmiška, taip ir gyvenimas šis gali prabėgti belaukiant kažko... nebenoriu gyventi laukime. Noriu kurti dabar. Jaučiu, kad tu nebeeini su manimi, sustojai. Sustojai ir tiesiog paskendai į kažką, kas tave laiko supančioję, nededi pastangų, kad iš to išlipti... suprantu tave, nes tai tavo pasirinkimas, mes jau esame apie tai kalbėję, net esame dėl to kelius išskyrę. Matau, kad tai tiesiog kartojasi ir matyt tai tavo kelias, toks kelias, kurio keisti nenori. O aš visa širdimi noriu keistis, augti, ištrūkti, užbaigti, transformuotis ir išsilaisvinti. Nebenoriu žaisti, nebenoriu ir būti manipuliuojama kažko, nebenoriu toliau būti žaislu kažkieno rankose. Tad renkuosi. Skaudus pasirinkimas, bet tiesiog manau tai teisinga, nes vietoj to, kad Tave gerbčiau, aš negaliu to daryti, matau Tavyje silpnumą ir negalėjimą susitvarkyti su savo priklausomybėmis. Vietoj didžiavimosi - jaučiu tau užuojautą... Tai tau nepadeda. Gal visgi užiemu vietą kažkieno, kas tave glostys tokį, koks esi dabar su visomis priklausomybėmis. Aš matau tai kaip didžiulę silpnybę ir matau, kad nežadi jos ataisakyti.. Atleisk... gal ir klystu, bet tai ne vien dėl to. Tiesiog matau tavo akis užgesusias. Kai buvome trumpam išsiskyrę - tu švytėjai, tu degei ir tavo akys tiesiog spindėjo džiaugsmu gyvenimui. Dabar tave matau drybsanti lovoje ar sėdint kėdėje, akys nukreiptos tiesiog į kompiuterius, o jas pakėlęs matau tiesiog užgesusias akis. Suprantu, kad stengiesi, kad tau labai įdomu, bet su pinigais aš negyvensiu ir nenoriu gyventi - noriu gyventi su laimingu žmogumi. Mes tiesiog tolstame. Aš tolstu, tarp mūsų liko tik draugystė. Jaučiu, kad užiemu kažkieno vietą, kas gebės Tave įkvėpti gyventi, nes su manimi Tu tik “miršti”. Gal darau beprotybę, bet tiesiog GANA. Negirdim vienas kito ir kančioje gyvename. Gerklėje guzulai. Tiesiog noriu rėkti. Jau seniai noriu rėkti... nelengvas tas kelias, kuri renkuosi, bet nebegaliu daugiau kentėti būti avilio prižiūrėtojų marionetė. Viską padarysiu, kad ištrūkčiau iš to avilio prižiūrėtojų rankų. Tam reikia nemiegoti - pabusti. Ir pasakyti STOP tom energijoms, priklausomybems, įpročiams, pasiimti į rankas SAVO gyvenimą ir jį gyventi, o ne egzistuoti. Tad noriu paklausti labai rimtai Tavęs paskutinį kartą. Ar tu nori to taip pat? Ar nori ir toliau “miegant žaisti”? “ O šiandien aš tiesiog sustojusi. Sustojusi, o šis žmogus, mano laiško adresatas gyvena gyvenimą. Džiaugiasi juo, veikia, pasitarnauja, auga, tobulėja, nebesėdi prie kompiuterio. Tikiu turi tikslus ir juda jų link savu tempu. Viliuosi, kad akys jo dega aistra gyvenimui. Tad ar pagalvojai, kad viskas, kas kelia Tavyje nepasitenkinimą kitu, tėra Tavo atvaizdas, kuris gal dabar ir nepasireiškia, nes esi savo gyvenimo “viršūnėje”, tačiau jis tikrai išlysti gali, kai nukrisi į savo gyvenimo “duobę”? Toks tas gyvenimas - banguota kreivė, kuri mus veda į vis geresnę savo versiją. Tereikia pakantumo. Daugiau pakantumo vienas kitam. DAUGIAU. Mylėkime, aukime, toleruokime vienas kitą ir nebijokime keisti. Kiekvieną akimirką mes renkamės - svarbu, kad pasirinkimai vyktų iš širdies, ne iš emocijų. O jeigu įvyks iš emocijų, nieko tokio. Tiesiog pakartosime pamoką, su didesne branda, kitomis dekoracijomis. Kol galiausiai mes ją išmoksime. To čia ir atėjome - mokytis. Priimkime tai, kad ir kokia duobė dabar Tavo gyvenime, kad ir kaip visi nusisuka, nes nebegali į tai žiūrėti, nepasiduok. Kažkada ir aš nebegalėjau žiūrėti į tai, ir viskas su tuo gerai! Dabar galiu paskaityti laišką rašytą kitam, tačiau rašytą sau ir pakelti tą baltą pirštinę kadais mestą - ar nori gyventi gyvenimą ar egzistuoti? Tuomet maniau, kad gyventi - reiškia aktyviai keisti viską ir šluoti save, veikti, DARYTI. Dabar suvokiu, kad gyventi reiškia gyventi taip, kaip gyvenasi. Tėkmėje. Priimti save tokį, koks esi ir leisti sau būti visokiu. Svarbiausia Savimi. Dėkoju mano gyvenimo vienam iš didžių mokytojų, kad mane nepaliaujamai ir toliau mokina. Ir dar ilgai mokins, nors keliai ir išsišakojo. Visi žmonės mus kažko mokina - tereikia įžvelgti. Leisk sau klysti ir leisk sau būti savimi. Visi esame vienas kito atspindžiai ir galime vienas kitam parodyti visokiausius vienas kito kampus. Jeigu nesugebame priimti dabar - galbūt sugebėsime priimti kažkada vėliau. Viskas su tuo gerai. Tiesiog pasitikėk ir leisk sau būti savimi, nesvarbu koks bebūtum dabar. Myliu ir tikiu Tavimi. Esi nuostabus būdamas savimi. 🤍
0 Comments
Labai jautrus filmas, rekomenduoju dar ir dar kartą pažiūrėti. Mes kiekvienas esame vieni kitiems gydytojai ir tuo pačiu sužeistieji. Kiekvienas galime padėti pasveikti nuo sunkių emocijų, jausmų, praskaidrinti mintis, pripildyti lengvumo ir šviesos į kasdienybę. Kartais šypsena ir vidinė ramybė parduotuvėje ar bet kokioje vietoje, kur yra daugiau žmonių, jau pripildo erdvę gijimo. Tad atmink, kad nuo Tavęs priklauso, ar akimirkoje esi daktaras visa apimančiai Tavo aplinkai, ar esi sergantysis, kuriam reikia pagalbos. Ir vienu ir kitu atveju nelik vienas, ieškok pagalbos arba suteik ją. 🤍
P.s. svajoju ir aš apie tokius namus, erdvę, kuri bus pripildyta tiek gydytojų tiek tų, kam reikia pagalbos… vieną dieną tokie namai atsiras. Ir ne tik namai, o visas mini miestelis. Filmas “Patch Adams” 1998m. 3/15/2022 0 Comments Vidinė laisvė gyventiVos pranerkus akis, širdis vėl prabyla apie vidinės laisvės pojūtį. Ar dažnai susimąstai kas Tau yra vidinė laisvė? Ar visa savo esybe pasineri į žodyje slypinčias energijas, pojutį, prasmę?
Pastaru metu ženklai, simboliai ir rodos visas pasaulis tik ir rodo šio žodžio didingumą. Nardant po laisvės samprata radau ten daug paslapčių ir vietų, kurių nesu pilnai ištyrinėjusi.. o gal maniau esą tai padariusi ir ramiai gyvenau su ribotos laisvės pojūčiu, net nesuvokusi ką šis žodis mums iš tiesų neša. Kartais tiesa su melu eina labai šalia vienas kito, praktiškai koja kojon. Mes taip patikime melu, nes tai taip panašu į tiesą, kad leidžiamės save įtikinti ir pažaboti savo laisvę, įkaliname save į savo pačių patikėtais apribojimų rėmus, kartojame sau, o drauge kartoja ir išorė, kad gyvename laisvi, tačiau kas už tų rėmų nė nedrįstame pažvelgti, o ką jau kalbėti apie pasivaikščiojimą ir patyrinėjimą, ką ten galiu rasti. Visi rėmai, kad ir kokius juos mes turime, savyje slepia skambius žodžius, išpuoselėtas etiketes, besišypsančius veidus, kartais net patys tuo patiki, kad jų nėra, taip dar labiau save įpainiojant į didesnius suvaržymus savo viduje, o lieka vistiek rėmais. O jeigu yra rėmai, vadinasi mes neesame laisvi. Dažniausiai rėmus užsidedame mes patys, nebūdami su savimi sąžiningais, atvirais, bijodami nežinios labiau, nei noro būti laisvu. Priprantame prie to, kas patenkinama, o ne nuostabu. Ryžtą, drąsą palaidojame į senus dienoraščio puslapius su viltimi, kad kažkas mus galbūt kada išgelbės, o savo dieviškumą giliai užrakiname kaip patį tolimiausią atsiminimą. Kodėl su savimi taip elgiamės? Ar esame su savimi atviri? Ar žiūrint veidrodžio atspindyje sau į akis esam bebaimiai, nieko nuo savęs neslepiam ir esam sąžiningi su savimi? Ar neskleidžiam patys sau melo? Pastaras metas visi šie klausimai kyla man iš vidaus, o išorė lyg nuostabiai susiderines gražiausias orkestras dėlioja skambiausias natas su kiekvienu akordu pirmenančias apie laisvę, polėkį, skrydį. Ar aš bijau? Nebe. O ar Tu bijai? Tikiu - ne. Pakinkius laisvės vėjus, išsilaisvinus iš savų apribojimų, išorės apsistatytų rėmų, išpuoselėjus savo vidų, nugludinus senus aštrius kampus, kurie gyvenimo skaudžių akimirkų padabinti buvo peileis, sugrįžus į savo vidų ir nurimus, Tu gali pradėti savo nuostabią kelionę, kurioje atrandi, kad esi nuostabus Kūrėjas. Viskas, ko reikia šiam procesui sėkmingai vykti - yra Tavyje. Tavyje yra visa Visata, tik leisk sau ją priimti. Pro uždarytas duris negali patekti artimieji, svečiai, draugai. Atidaryki jas, leiski energijai laisvai tekėti, nugriauki visas sienas, su meile ir drąsa susprogdinki visus blokus, kad Dieviška kūryba lietūsi laisvai per Tave. Aš tikiu, kad mums pavyks. Tikiu savimi, tikiu ir Tavimi. Ir pradėkime nuo pirmo žingsnio… atleiskime už melą sau, nesąžiningumą, baimę ir viską, kas atitolino mus nuo mūsų pačių. Priimkime save ir patikėkime savimi. Su atleidimu ateis lengvumas, o sekantys veiksmai vyks savaime… 🤍🕊 Pasitikėk ir daryk. 11/17/2021 0 Comments BrandaAr esate kada susidūrę situacijose, kuomet esi nebereikalingas, nes nebe toks veiksmingas ir Tave pakeičia, kaip kambarinę gėlę lapus numetus, į kitą, kuris jėgų žydėjime? Jis pumpurus mezga, džiaugiasi, bet net mintis nešauna, kad ir jam teks kažkada lapus numesti - toks tas jau ciklas.
Ar teko patirti tą momentą, kada užuot nukeltas nuo stalo, būtum pagerbtas, pasidžiaugtas, nes kažkada visų širdis ir dėmesį sukaustei savu grožiu, energija, maksimalizmu, išmintimi. O dabar? Stovi sau lapus numetęs, ilsiesi, ir matai, kaip tave keičia kiti - nuostabesni. Ir nieko čia nėra blogai. Žmonės mato akimis, jiems reikia į kažką žiūrėti, kad patenkinti regos pojūčius maksimaliai. Tikiu, kad pradėsime matyti daugiau širdimi. Ir žinot, tai aš vadinu laisvę. Kai Tau tiesiog nebereikia niekam nieko įrodyti, vaikytis kažko, kas suteiktų dar didesnį džiaugsmą. Nebereikia nervintis, kad lapai nukrito, nesinori jų priklijuoti ir stengtis tapti kažkuo. Tau gera būti savimi - tokiu, kokiu esi. Pradedi suprasti, kad visi tuos lapus numeta, anksčiau ar vėliau, toks ciklas, ir nieko nebekaltini, nieko neteisi, nieko nevertini. Leidi tiesiog viskam vykti. Tu žinai, kad šis metas lygiai toks pats nuostabus, pasitraukęs į šešėlį išorėje, sau - į vidaus šventyklą, peržvelgi, ko ten esi prikaupęs, valaisi, tvarkaisi, keitiesi. Ateis pavasaris - lapus pradėsi auginti. Ir taip nuolatos. Vis labiau matai, kad lieka tie, kuriems tinka Tavo liaunas ar stambus kamienas, padžiuvę ar prasprogę šakos, kuriems tie lapai yra ar ne - net nekelia jokio diskomforto, jie širdimi mato tai, kas akimis nepastebima. O jeigu miškuose žmonės pradėtų medžius rauti, kirsti vien todėl, kad jie lapus numetė, o į jų vietą sodintų dirbtinius, nuolat džiuginančius žaluma, tačiau tik tiek…? Pagalvokite, koks neišmanymas. Kokia tragedija. Tad pergalvokime kiekvienas, kaip elgiamės su Tais, kurie tiesiog “numetė lapus”, ar prižiūrime juos, ar ir toliau taip pat mylime, gerbiame, ar skiriame tiek pat dėmesio? Ar padedame pereiti tą laikotarpį? Ar matome širdimi? Ar vertiname tik išorę, biologinį amžių, pamirštame kiekvieno individualumą? Pamąstymus sukėlė filmukas “Cars” 2006m. serialas “See” ir gyvenimiškos patirtys. Norisi tuo dalintis, gal ir nėra ypač jauku, tačiau, manau, kad būtina. Juk tai vyksta visiems taip pat, kaip, kad elementarus “ups, neišsiploviau puodelio”.
Kivirčas, o gal labiau konfliktas santykiuose, ir atrodo visiškai lygioje vietoje, tačiau be galo skaudus. Ir taip, lengva kurį laką pasirinkti “aukos” poziciją su mintimis “na vėl manęs nesuprato.. nevertina, o aš tiek daug darau. Egoistiškai kalba, juk aš visai ne tokia.” Lengva užsikabinti už panašių minčių ir sakyti sau, tiksliau meluoti sau, kad nepykstu, o giliai viduje pasilikti skausmą ir leisti tokioms mintim šaknytis. Na ir štai nutinka “vonia”, o joje - meditacija. Ir šast - mintyse prabėga tam tikras gyvenimo tarpsnis, tam tikri Mokytojai, tam tikros žinios ir užsikabina mintys už 10 kosmoso principų. Meditacija tiesiog automatiškai baigta, nes vidus trykšta džiaugsmu, radusi atsakymą! Ir apsinuoginsiu dar labiau. Atsakymas dviejuose principuise, kuriuos sugebėjau įžvelgti iš konflikto, kuris nešė man nuostabias pamokas. Mano “manęs nesupratėlis ir nevertintojas” man baksnojo pirštu, kur aš nusižengiu. Gal ir neitin lengva pripažinti, tačiau kai trokšti skaidrėti - tada akys dėkingumu suspindi. O principai šie: 3. Laisvo pasirinkimo. Bet kurios mąstančios būtybės turi teisę priimti sprendimus ir pasirinkti savo vystymosi kelią ir kryptį. Pvz.: žmogus nuoširdžiai nori išsakyti savo kitokią nuomonę, o kiti neleidžia, replikuoja. Tada žmogus atsitraukia. Reikia leisti žmogui išsakyti savo nuomonę ir nekritikuoti, neužreplikuoti, galima geriau duoti savo pasiūlymus, pastebėjimus, bet neužprotestuoti. Ir taip, būtent čia aš šiandien suklupau, ir ne tik šiandien. Ar ir Tau taip būna, kad kišiesi į žmogaus pasirinkimus, kurie Tau kelia diskomfortą? 6. Cikliškumo ir abipusio prasiskverbimo. Mažas dideliame ir didelis mažame. Senojo, žemesnio lygio ciklo pabaiga visada tobulesnė, negu naujo, aukštesnio lygio ciklo pradžia. Vskas visur prasiskverbia, įsiskverbia. Pvz. Atome atsispindi visa Visata. O Visata - pasaulio sukūrimo atome. Dievui nėra mažos ar didelės nuodėmės - yra tiesiog nuodėmė. O čia man pirštu baksnojo situacijos Mokytojas, kaip nesąmoningai leidau sau būti tuo “tobulesniu” būnant “ciklo pradžioje”. Ar ir Tau taip nutinka, kad leidi sau pakritikuoti artimiausių vyresnių žmonių pasirinkimus, o gal net ir gyvenimą? Ir visgi, visi mes čia mokomės. Nieko gėdinga čia nėra. Galbūt gėdinga nenorėti matyti savo klaidų ir užsisukus tai kartoti, tačiau ir čia jugi tas pats trečias principas - laisvo pasirinkimo… Šia rašliava norėjau paskatinti ir Tave analizuoti visas situacijas, nes jose slypi du keliai - kritimas arba augimas. Pastarasis gal kiek ne toks lengvas, tačiau tikrai labiau vertas. Na tik vėl - kiekvienas renkamės ką norime kurti. Tad įžvelkime ir dėkokime saviems Mokytojams (kurie pirmu žvilgsniu gal net atrodo skriaudėjai) už tuos pabaksnojimus, kai suklystame. 8/21/2021 0 Comments Gyvenimo stebuklaiNoriu su Jumis pasidalinti savais gyvenimo stebuklais, išgyvenimais. Kai vienų gyvenimas verda “įtemptomis” naujienomis (iš šonų vis nugirstu, kuo žmonės gyvena, kokios gilios problemos ir susiskaldymai vyksta), tuo tarpu mano gyvenime vien stebuklai žengia pro mano vidaus vartus. Aplinkui mane tiek daug nuostabių, mylinčių, laimingų žmonių, kurie nuoširdžiai tais dangiškajs jausmais dalinasi!
Ir ne tik mano aplinka: šiandien buvau maloniai nustebinta nepažįstamojo. Vos keliais žodžiais, sakiniais persimetę facebook su vienu žmogumi apie šių dienų pasaulį, būdais, kaip jame “išgyventi”, šiandien tas žmogus mane pakvietė nusileisti žemyn, nes nori pasidalinti lauktuvėmis iš savo kaimo (pasirodo gyvenamos vietos greta viena kitos). Pripažinsiu, protas dar kiek nejaukiai jautėsi, nes tokių dalykų manam gyvenime nėra buvę, tačiau širdis paragino atliepti gerumui, priimti tai. Na ir ką jūs galvojate? Namo grįžau su maišu nuostabių natūralių kaimiškų gėrybių: obuoliais, kriaušytėmis, slyvomis, cukinija ir dar vitaminų bombomis pūšų šiškomis (sakė merkti į medų ir mėgautis vitaminais). Ir žinote, sėdžiu ir galvoju, kodėl kai vienų gyvenimuise verda “kovos”, “susiskladymai”, tuo tarpu manajame vyksta stebuklai? O gal aš visą tai susikūriau? Pritraukiau? Nuoširdžiai tikiu, kad mes visi galime gyventi darnoje ir taikoje vieni su kitais. Meilėje. Begalo dėkoju, kas gebate skleisti Meilę, širdies šilumą šiais neramiais laikais, randate būdų kaip tai daryti. Tai yra nuostabu! Ir tikiu, kad ir Tu turi ką duoti. Gal niekada net nesusimąstei, tačiau kažko tikrai turi perteklių viduje arba išorėje. Kai daliniesi tuo su kitu, tuomet vyksta tikri stebuklai - pats pilnėji ir kitą pripildai! Tad pabandyki, nes tai suteikia sparnus ir duodančiajam ir imančiajam. Na, o aš rytojaus rytą pradėsiu nuo tikiu su Meile pririnktų lauktuvių sulčių. Dėkoju. 🤍🕊️ 7/3/2021 0 Comments Mano pasaka2021m. rašiau apie save pasaką, istoriją, kokia žinutė paslėpta manoje pasąmonėje. Praėjus dvejiems metams ši pasaka mano tapo jau realizuota, toks aiškus suvokimas, kad senos vaikystės traumos, kurios buvo čia užkoduotos, pagaliau išgydytos ir laikas judėti toliau. Rekomenduoju ir Tau parašyti savo pasaką, taip pamatyti, kurioje vietoje stringi, kas vyksta pasąmonėje ir taip save išgydyti. Tada vis naujai rašyti savo pasaką arba tęsti senąją. 6/16/2021 0 Comments Šiame įtampos kupiname pasaulyje ne taip jau lengva atsipalaiduoti... bet daugiau nei verta.Šiame įtampos kupiname pasaulyje ne taip jau lengva atsipalaiduoti... bet ar tikrai dažnai ir nuoširdžiai bandai tai padaryti? O jeigu toks visas gyvenimas būtų? Ne kova, o šokis. Susiliejimas.
Ir visgi nėra taip lengva, bet daugiau nei verta. Šiandien susimąstyti ir dar kartą pergalvoti savus veiksmus kasdienybėje privertė mano vienas iš Mokytojų. Kviečiu pabandyti ir Tave, kad įsišaknytų suvokimas: įtempki kūną iš visų jėgų ir paprašyki, kad kas daugiau jėgos turintis pakeltu Tave už pažastų. Paprasta, taip, kojos ore kybo? O jeigu atsipalaiduosi, užsimerksi, pasitikėsi gyvenimu ir suleisi savas šaknis giliai į žeme? Kaip dabar? Stovi vietoje ir nei krust, kad ir kokie kito stiprūs raumenys - jam tai nepadeda. Taip ir gyvenime. Įtampa niekada nepadeda. Niekada. Plūduriavimas ant vandens ir pasitikėjimas juo kartais suteikia antrą šansą gyventi. Visa ko esmė išlikti ramybėje ir atsipalaidavime. Atsipalaiduoti nereiškia plaukti pasroviui ar būti blaškomu bangų. Atsipalaidavimu vadinu tai, kuomet išlieki savo vidinėje ramybėje, savo centre, Tavyje teka kryptingai energija, eini savo, niekieno kito, Keliu. O tada visame kame: barnyje, šeimoje, darbe, sporte, šokyje, sausakimšos minioje, triukšme ar tada, kada rodos jau nebėra išeities, būni savo centre, atsipalaidavime. O išeitis visada yra. Manau visi turėtume nuo to pradėti savus pirmus žingsnius gyvenime... jeigu jautiesi, kad pavėlavai, tai atmink, kad visada gali pradėti mokytis dabar. Iš pradžiu gal ir kreivoki tie žingsniai bus, bet lydint atkaklumui, nė nepastebėsi, kada tapsi Meistru ir niekas nesugebės Tavęs “pakelti už pažastų”. 5/25/2021 0 Comments Kreipiuosi į Jus, kas išgyvena sunkų periodą savo kasdienybėje. Nubuskime visi kartu, pamatykime!Pastaru metu vis pasitaiko nugirsti gyvenimiškas situacijas žmonių kasdienybėje: skirybos, pykčiai, nepasitenkinimai, trūkumas kažkoks, gavimas ar negavimas ko tikimės iš kitų ir pan..
Kada mes visi, kaip kolektyvas, suvoksime, kad tai nesibaigs ir tas trūkumo jausmas visad mus persekios, kol nepradėsime atsigręžti į savo vidų? Tik tada galime jaustis pilni nepaisant nieko. Laimingi tiesiog čia ir dabar su savimi. Meilėje ir priimime... Nubuskime, išgirskime, apsidairykime, ar daug aplinkui mus problemų? O gal jų nėra, bet vistiek jaučiamės lyg kažko trūksta? Per mažai dėmesio? Ne toks maistas pagamintas ar apskritai nepagamintas, permažai kažkokių malonumų... ir vis ieškome išorėje, vis bandome užsipildyti, bet nepavyksta, nes tai apskritai neįmanoma. Viskas yra mūsų viduje ir prasideda tik nuo mūsų pačių. Kitas čia niekuo dėtas. Visiškai. Tu esi Kūrėjas, tad tik Tu ir kuri savo gyvenimą. Suvoki, kad arba Tu jį kuri, arba leidiesi būti sukurtas Gyvenimo. Grįžki į savo vidų, atraski savus lobynus tenai. Ten visko tiek daug ir taip gražu. Jeigu sunku ir nežinai nuo ko pradėti, brukštelki, jeigu tik galėsiu padėti, bus malonu pasidalinti savom patirtim. Mes visi susiję ir begalo džiaugiuosi už kiekvieną nubudusią sielą. Tik drauge galime pagaliau pamiršti visas problemas, kolektyviškai pakilti iš tos sunkios kasdienybės.. ir skleisti Šviesą ir Meilę 🤍 2/13/2021 0 Comments Žmogus naujai gimęs negauna apie savo visus kūnus jokių instrukcijų, kaip jais naudotis, valdyti, administruoti ir kokios galios juose slypi.Kai esi pakilęs į aukštesnes vibracijas, širdį atvėręs, sąmonę praplėtęs, iš “sapno” nubudęs, tada girdi tas instrukcijas, jauti vedimą, kuris iš tiesų tikrai yra, tereikia pakilti, nurimti..,tačiau...
Kol esi tose vibracijose (dėl labai daug aplinkybių), kuriose to vedimo nejauti, nematai instrukcijų, gyveni tiesiog pagal tai, kaip matai ar matei, kaip gaunasi, kas ne visada yra vidurio kelias ir širdies kelias, tol reikalinga iš šono kažkieno pagalba, kažkieno pakreipimas, kas tas visas instrukcijas širdimi jaučia, vedimą girdi ir mato. Tam reikalingas vedimas toks, kurį suprastų protas, nes kol jis yra šeimininkaunatis kūne, tol širdis gali negirdėti. Kai prasiveria širdies šventykla, tada galima asistuoti žmogų link visų instrukcijų pajutimo pačiam, girdėjimo, nematomo vedimo. Bet tam reikia nutildyti protą ir atverti širdį. Tai ne visiems lengvas ir trumpai trunkantis darbas. Tai, mano manimu, yra pats svarbiausias dalykas, ko reikia kiekvienam, kuris jaučia, kad “kažkas yra čia ne taip”. Kuriame bunda žinojimas, kad prigimtis Sielos yra ne apie tai, kas vyksta žmogaus gyvenime. Kuris pradeda jausti, bet nesupranta ką. Tam vedimo reikia, tam reikia instrukcijų, tam reikia mokytis naujai visko. Ir tai labai slidu, nes kol širdis miega, tol protas gali nuvesti labai daug kur. Pasirinkime kur eiti, kaip gauti tas instrukcijas reikia visgi vadovautis širdimi. Kas tai yra ir kaip tai suprasti? Tai traukos Jausmas per nuoširdumą ir ramybę. Ramybę širdyje, jaukumo jausmą. Pagal tai atsirinkite ir eikite, nagrinėkite instrukcijas, kreipkitės pas tuos, kurie geba Tą Pajutimą jumise pažadinti. Ne “blizgučiais”, ne proto programomis ar reklamomis, o vidumi. Kai rasite - suprasite. Tiesiog žinosite, kad čia galite gauti tai, ko vidus nenuvaldomai dairosi. Dalinuosi tai iš patirties. Internete rasta iliustracija padės sužadinti jausmus ir atskirti. |
Archyvai
May 2023
Kategorijos |